Mitsubishi Lancer Gti retai sutinkamas automobilis mūsų keliuose. Pats modelis turi 1.8 darbinio tūrio 16 vožtuvų dohc (4G67) širdį, spinduliuojančią 100kw ir sveria ne tiek ir daug 1180kg. Mašiną taip pat iš eilinių lancerių išskiria ir gražus gti body kit’as. O šiandien turime garbės pristatyti vieną labai numylėtą ir tausotą tokį egzempliorių. Manchini pasidalino su mumis savo Pokemon Pandos istorija, bei nuotraukomis. Tačiau šis lanceris jau surado naujus namus, kuriuose tikėkimės jis bus toliau mylimas ir tobulinamas. Na, o toliau tegu papasakoja savo mitsubišio istorija mums pats jos savininkas.
Lanceris mano pirmoji mašina su kuria buvo padėti pirmieji žingsniai vairuotojo pažymėjimo link. Tačiau grįžtant prie istorijos..
Mašina 2004m. (kiek pamenu žiemą) atkeliavo į Lietuvą iš Šveicarijos. Vietos ,,perekūpas” atvarė šitą Lancerį tvarkyti pas mano tėvą (tuo metu jis užsiiminėjo autokėbulų remontu). Mašinai buvo lengvai daužtas galas, todėl darbai ėjosi labai greitai. Mano tėvui iš kart krito į akį Lanceris, todėl idomumo dėlei išbandė jį. Nežinau ką jis suprato, bet nieko nelaukęs pardavė savo Opel Ascona ir kitą dieną po pardavimo pasiėmė šį Mitsubishį. Dar kaip vakar prisimenu tą dieną, kai į kiemą įsuko kažkokia neaiški balta mašina (tada man buvo 14 metų, ir net nenutuokiau kokios markės buvo automobilis), o už vairo džiaugsmu netveriantis tėvas. Taip į mūsų šeimą atėjo šis japonas.
Daug į jį tėvas neinvestavo (keitė tepalus, stabdžių kaladėles) – “Ėjo kaip lazeris” – dabar prisiminęs papasakoja tėvas.
Taigi ėjo vieni, antri metai, kol galiausiai atėjo 2008 metai. Švenčiau savo 18 – liktąjį gimtadienį, kada priėjo tėvas ir tarė – ,,Dovanos neturiu, bet kieme yra tai, kas ja atstos”. Po šių žodžių gavau raktelius. Nepamenu kiek laiko man drebėjo rankos ir nesibaigė džiaugsmas, bet ilgai nelaukęs pradėjau mašiną darytis pagal save. Nuo tada ir prasidejo Lancerio ekstremalių pokyčių metas.
Neilgai trukus buvo perdažyti bamperiai, nuluptos plėvelės nuo stiklų, nudažyti originalūs ratlankiai, supirkti nauji stabdžių diskai su kaladėlėmis, pakeistos žvakės bei žvaklaidžiai, nupirktas ir uždėtas N1 tipo išmetimo bakelis (tada tai buvo kiekvieno bachūro svajonė). Tačiau tai buvo tik pradžių pradžia.
Esminis lūžis įvyko po metų. Netikėtai per savo kvailumą padariau avariją (niekas nenukentėjo apart Mitsubishio). Tąsyk palikau visą Lancerio priekį ant kanalo atitvaro. Tėvai jau nuteikinėjo mane blogiausiam – parduok mašiną dalimis arba atiduok į metalo laužą. Man tai atrodė absurdiška, ir po neilgų apmastymų nutariau, kad bet kokiu atveju aš ją tvarkysiu. Taigi, remontas atsiėjo 1000 lt.
Likimo ironija, bet ši avarija kardinaliai pakeitė mašinos išvaizdą. Vietoj planuotų per avariją nukentėjusių detalių dažymo, perdažiau visą Lancerį. Buvo įneštas naujas akcentas – juodas stogas.
Darbai tęsėsi riau kone visą žiemą. Kadaise nupirktus R17 ratlankius nutariau parduoti. Pardavęs į jų vietą nusipirkau mažesnius – R15 ratlankius, užmoviau ant jų apynaujas padangas, bei nusipirkau žeminančias spyruokles.
Viskas galutinai buvo sumontuota pavasarį. Mašina sušvito kitomis spalvomis. Galutine išvaizda pasidžiaugiau apie metus laiko, tada vėl nusprendžiau pakeisti kažką. Labiausiai norėjosi kitokių ratlankių, taigi savo senuosius pardaviau ir įsigyjau kitus (esančius ir iki šios dienos).
Sėkmingai su savo ,,žemagrindžiu” atvažinėjau metus laiko. Dėl ,,dropo” kiekvieną gatvę pradėjau įsiminti savaip, jau žinodavau kur randasi ir kaip apvažiuoti kanalizacijos dangčius, įvairias duobes ir t.t. Man patikdavo ir į kitų replikas, jog esu beprotis, kad tiek vergauju mašinai (daugiau ji stovėdavo ir tobulėdavo, nei važiuodavo gatve) tiesiog nekreipdavau dėmesio.
Dabar jau pats pradėjau galvoti kitaip, tiek metų sėdėjęs prie vienos mašinos ir aukojęs jai savo dienas ir naktis, nusprendžiau, jog šį žaislą perleisiu kam nors kitam, kuris gal būt įneš jai kažką naujo, o sau pasiimsiu naują galvos skausmą ir vargą.
Reziume pasakysiu taip, jog visi planuoti ir neplanuoti darbai kaip ir įgyvendinti. Belieka tik tikėtis, jog automobilis pateks į geras rankas ir toliau galėsiu stebėti jos pokyčius, o gal ir realiai pamatyti kur nors gatvėje.
Foto by: Manchini