Sparčiai augant naujų automobilių pasiūlai vis dažniau automobilistai pasirenka naujus modelius, tuo tarpu senų automobilių gatvėse kas kartą mažėja. Nedaugelis pasiryžta į savo rankas paimti net ir 80-ųjų metų automobilius, baimindamiesi dėl jų patvarumo ir eksplotavimo išlaidų. Tačiau yra entuziastų, kurie savo gyvenimo neįsiviazduoja be senos kartos automobilių, jų teigimu, tik šie automobiliai turi kažką savito, turi išskirtinumą ir žavesį. Ignas – vienas iš tokių žmonių, pasirinkęs antram gyvenimui prikelti 1984 metų gamybos BMW E28 525i automobilį.
Kas esi ir kuo užsiimi gyvenime?
Sveiki, piliečiai, mano vardas Ignas, gimiau ir augau Vilniuje, tačiau šiuo metu blaškausi tarp Lietuvos ir Danijos, kurioje mokausi bei šiek tiek uždarbiauju. Vis dėl to širdis liepia gyventi tėvynėje, kurioje palikau šį tą daugiau, nei pinigus, ir ko, būdamas emigrantu, “neparagausi”, todėl šiuo metu esu dvėjonių stadijoje. Be visą ko, kaip ir daugelis vyriškos lyties atstovų, savo gyvenimo neįsivaizduoju be technikos ir sporto, tiksliau tariant, automobilių ir krepšinio. Atleiskit, brangosios, bet šį kart moteris paliksime nuošalyje.
Kodėl pasirinkai E28 ir kaip šis auto pateko į tavo rankas?
Prieš gerus tris metus, kai dar buvau visiškai žalias, internete pamačiau senus, dailiai ir tuopat metu agresyviai atrodančius BMW. Taip, E28. Meilė iš pirmo žvilgsnio. Po kiek laiko išsilaikiau teises, virš pusės metų atvažinėjau vienu iš šeimos automobilių, visiškai ne lenktynine 2010 metų Mazda 2, ir rodos jau pribrendo laikas turėti šį tą savo. Visą tą laiką nebuvau pamiršęs savo “meilės”, t.y. E28. Užsiregistravau į lietuvišką E28 forumą, užsukau į pardavimų skiltį, o joje raudonas, dyzelinis, juodu recaro salonu E28‘tas už menkus tūkstantį litų. Pasitaręs su tėvais, giminėmis, išmanančiais ir dirbančiais auto srityje, buvo išgirsta nuomonė: „kam tau tokios lupenos, daugiau laiko praleisi garaže, nei kelyje“. Ties tuo ir buvo sustota. Tačiau praėjo mėnesis, du, ir skelbimas 525i atsirado prieš mano akis. 1984 metų pabaigos 525i, m30b25 varikliu, 110kw, 215nm, sąnaudos nuo 10l/100km iki milijono, juodas, tik perdažytas, atrodė super! Kitą dieną jau buvome Panevėžyje, kur mašina buvo pakrauta ant tralo, su pilnu salonu bei bagažine dalių. Kėbulas – check, variklis – check, tereikia visą interjerą bei eksterjerą sudėlioti į tinkamas vietas ir į trasą. Neatrodo sudėtinga užduotis.
Ar daug darbo teko atlikti, kol automobilis įgavo dabartinį vaizdą?
Automobilis buvo nupirktas viduryje šaltos žiemos, todėl teko laukti šiltesnių orų ir tik tada pradėti darbus. Suprantama, kad beardant pamesti vieną kitą varžtelį ar detalę nėra labai sunku. Tačiau pradėjo trūkti tai šio, tai ano, ir buvo bepradėta pulti į paniką, kadangi sezonas artėjo, pagrindinis tikslas – atriedėti į mokyklos išleistuvės, atrodė, bus palaidotas, tačiau kaip iš giedro dangaus atsirado donoras 520iA, kuris apvertė visą situaciją aukštyn kojomis. Kiekvienas savaitgalis iki pat išleistuvių buvo praleistas ardant donorą ir sukant varžtus iš vienos mašinos į kitą. Ir štai pagaliau registracija bei TA lipdukas ant valstybinių numerių.
Ps. Dievinu USDM numerius.
Per vasarą teprasukti tūkstantis kilometrų, mašina tarnavo be jokių problemų, todėl tikrai nusipelnė gražaus apavo. BBS RC 090 R17 2x8J, 2x9J ratlankiai buvo būtent tas, ką įsivaizdavau puikiai derant ant maniškės auto. Pirmasis sezonas praėjo be didesnių modifikacijų, kadangi žinojau, jog 2012 metų rūgpjūčio viduryje uždarysiu ją ilgam ilgam žiemos miegui, kuris turėjo tęstis iki pat šių metų gegužės mėnesio. Tačiau norai keitėsi, planai taip pat, todėl žiemą buvo imtasi iniciatyvos: ratlankiai – atrestauruoti, pasirinkta “custom” violetinė spalva su daug perlo, mašina šaukte šaukė „noriu išsiskirti minioje“. Ratlankių palangės buvo nupoliruotos, sumontuotos žemo profilio padangos. Supirktos žeminančios spyruoklės nuo E30 ir E34 modelių, kadangi aftermarket dalių pasiūla E28‘tam tiek Lietuvoje, tiek Europoje, galima sakyti, lygi nuliui. Medinis Nardi vairas vis dar laukia savo eilės būti uždėtas.
Grįžęs į Lietuvą atsivariau mašiną į Vilnių, susirinkau nupirktas dalis iš draugų “saugyklų” bei pirmyn į servisą. Uždėti ratai, sudėtos žeminančios spyruoklės, mašina nuleista nuo keltuvų ir visų veiduose įskaitoma tik viena emocija: „omaigad“.
Ar šis automobilis kasdienis ar tik pramogai?
Daily pavadinti jį yra ganėtinai sunku. Važiuoti srauto greičiu tiek važiuoklei, tiek karteriui būtų visiškai pražūtinga, todėl stengiuosiu rodytis viešumoje tik vakarais arba nesibelsti į kitą miesto galą. Drop‘o aktualijos … Tačiau kol kas tai vienintelis mano turimas automobilis, taigi tenka karts nuo karto pavaikščioti pėstute ar pasinaudoti viešuoju transportu. Taigi, reziume – daily su pramoginio auto problemomis.
Kaip susidomėjai stance kultūra ir kas buvo tavo įkvėpėjai modifikuojant šį E28?
Kad ir kaip bebūtų keista, tačiau neturėjau konkretaus įkvepėjo. Kiekviena auto turėjo savyje dalelę žavesio, todėl, švaistydamas valandas internete ir naršydamas įvairius forumus skersai išilgai, dėliojausi mintyse savo idealą bei ūgdžiau stilingo automobilio suvokimą.
Kaip manai, ar klasikiniai automobiliai tinkami tik senukams, o sportiniai – jaunimui?
Pastaruoju metu vis daugiau ir daugiau jaunimo žiūri ir renkasi senus, klasikinius automobilius. Šaunu! Mano nuomone, klasikiniai automobiliai turi daugiau žavesio, daugiau charizmos, lyginant su jaunesniais atitikmenimis. Puikūs automobiliai vairuotojo karjeros pradžiai. Žinoma, jie nesuteikia tokios ekonomijos, tokio komfortiškumo, tačiau atperka kitais, ne tokiais kasdieniškais, dalykais. Vis dėl to gaila, kad tik maža dalis projektų patenka į teisingas rankas .. Pusė jų prikeliama netinkama linkme, kita pusė dėl motyvacijos ar lėšų trūkumo taip ir nepabaigia pradėto darbo. Gaila. Juk tiek neatskleisto grožio papuoštų gatves.
Ką manai apie automobilių kultūrą Lietuvoje?
Pabuvęs užsienyje, supratau, kad Lietuvos automobilių kultūra vystosi gan sparčiai ir teigiama linkme. Net tokios šalys kaip Danija ar Olandija negali pasigirti tokia įvairove automobilių subkultūrų. Vien pažvelgus kiek įvairių forumų, klubų, bei bendruomenių turi ši maža šalelė, veide atsiranda šypsena. Šitiek laiko Lietuva matė tik Ladas, Volgas ir visą kitą SSRS “reikalą” ir per tokį trumpą nepriklausomybės laikotarpį tiek pasiekė – super. Bėgant laikui ir su tokiu perspektyviu jaunimu pasieksim dar daugiau!
Kokie ateities planai, ar šis auto liks tavo rankose ir bus perduotas kitoms kartoms?
Kol kas pasidžiaugsiu E28‘tu, jam suteikiamu dėmesiu, o tolimos ateities net nebandysiu planuoti. Prieš gerą pusmetį sakiau sau, jog niekad neparduosiu, tačiau dabar kartais šmėsteli galvoje mintys, jog norėtųsi ko nors naujo, ko nors šviežio. Gyvenimas parodys 🙂
Palinkėjimai ir padėkos?
Kiekvienas automobilis yra gražus – tereikia jį tinkamai pateikti! Ir tam nereikia krūvos pinigų bei naujausio automobilio, tiesiog išreiškite automobilyje save, savo mintis, idėjas ir tai įvertins besišypsantys ir kartais pavydūs aplinkinių žvilgsniai. O aš pats .. visų pirmą norėčiau ištarti nuoširdų ačiū tėvams, kurie palaikė mane ne tik morališkai, bet ir finansiškai, krikštotėčiui, be kurio šis auto dabar nevažinėtų gatvėmis, taip pat artimiausiems draugams, kurie tempė mane piko metu iš senamiesčio ir nepaliko bėdoje, bei tamsiais šaltais vakarais klojo lentas šalia garažo vartų. Be jų nebūtų to, ką matome šiandien. Ačiū!
Dopecars.lt komanda dėkoja Ignui už pasakojimą apie jo BMW E28, o taipogi fotografui Audriui Jonaičiui už nuotraukas.
Nuotraukos: Audrius Jonaitis
